rodiklisDUKIeškotiNarių sąrašasVartotojų grupėsRegistruotisPrisijungti

Share | 
 

 Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Samuel Hawkins-Brown



RašytiTemos pavadinimas: Valgykla   Št. 02 28, 2015 6:53 pm

.
Atgal į viršų Go down
avatar
Danielle Shawn-Hawkins



RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Št. 03 07, 2015 10:55 pm

- Patrauk rankas,- kimus, įsakmus Danielės balsas aiškiai palytėjo priešais stovinčio raumeningo vyro akis. Kvailai išsišiepęs ir idiotiškai mirksėdamas, šis tyliai, piktai numykė, pirštų galais perbraukdamas per liesą kalinės kūną. Niekas neatsisuko pažiūrėti ar perspėti; niekam nerūpėjo. Ilgą laiką - šiek tiek daugiau nei kelis mėnesius - Danielė stengėsi suprasti, kokia jos, kaip Sostinės išdavikės, padėtis šioje skylėje, ankštoje vinutėje. Kasdieninė rutina buvo ta pati - ankstus rytas, dozė raminamųjų, tas pats tardymas ir tie patys monotoniški klausimai. Čia, treniruočių centre, ją vadino tikruoju vardu,- Evelina. Budeliai grasino, mušė, laidė bereikšmius pažadus ir tuščias viltis, bet tiek Prezidento, tiek asmeninių kankintojų žodžiai nė trumpai akimirkai nepaveikė jos širdies. Danielė išliko šalta ir rami, tarsi tie keli mėnesiai, prilygę ištisai kankynei, tebūtų lašas beribėje jūroje. O kokia prasmė? - ji nuolat klausdavo savęs - kam dar labiau graužtis, naiviai viltis, jeigu ankstesnysis gyvenimas jau buvo praeitis?
Danielė puikiai prisiminė dieną, kai ji atsirado čia, pačioje priešų šerdyje. Paprasta medžioklė miške virto atvira egzekucija, kai šimtai kulkų suvarpė jos kūną. Stebuklas, kad Sostinės chirurgai sugebėjo išgelbėti jos gyvybę,- šiek tiek ironiška, nes antras gyvenimas, panašu, buvo skirtas dar vienam šūviui į galvą.
- Aš sakiau, pat-rauk ran-kas,- perspėdama iškošė per dantis, išsilaisvindama iš šleikštulį keliančių tvarkdario gniaužtų. Pasitraukusi toliau, Danielė greitu žingsniu nuėjo į tolimiausią valgyklos kampą, lydima smalsių, svetimų žvilgsnių. Ji taip ir nepasiėmė maisto davinio, o liko sėdėti nuošalyje tikėdamasi, kad tvarkdariai nueis šalin. Danielė nebijojo, bet vienintelis dalykas, aiškiai išlikęs blaiviose mintyse, buvo atkaklus noras priešintis bet kokiems išoriniams Sostinės veiksmams, pradedant nuo paprastų faktų ir baigiant skausmingomis terapijomis, kurių eigoje mergina ėmė lėtai grimzti į užmarštį. Paprastos detalės pynėsi tarpusavyje, prisiminimai išbluko. Ji žinojo: geriau žūti karo lauke nei pasiduoti įtakai žmonių, visomis priemonėmis bandančių įteigti iškreiptas tiesas, kuriomis Danielė, bėgant laikui, ėmė tikėti...kaip ir visi kiti čia įkalinti Sostinės išdavikai.



She made broken look beautiful
Strong look invincible
She walked with the universe on her shoulders
And made it look like a pair of wings

I don't care how it ended, I don't care about your worst
I remember how it began and how happy it made me
I won't ever regret you

Do not stand at my grave and weep
I am not there, I do not sleep, I am a thousand winds that blow
I am a gentle autumn rain, I am the soft star that shines at night
Do not stand at my grave and cry


I am not there
I did not die
Atgal į viršų Go down
avatar
Abigail Lilith Smith
Do I get bonus points if I act like I care?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 03 08, 2015 12:17 am

Aštrumas manajame prote niekada nedingdavo, jis visada čia. Trys plaučius plėšančio skausmo pripildyti metai neatbukino mano sąmonės, tačiau pakeitė ją, iškraipė, vis tiek palikdami šaltį, aidintį mano žvilgsnyje. Jau senai nebe pažinojau žodžių, neprisiminiau koks yra jausmas, kai išgirsti savo balsą aidintį patalpoje, balsą surezgusį sakinį, net tik ištisą klyksmą. Mąsčiau nuo kada taip pasikeičiau, nuo kada sielos stiprybė ir smagūs žodžių žaidimai tapo svetimomis, man nesuprantamomis sąvokomis? Nuo kada kraujas, kurį kažkada jaučiau savo burnojd, nebekelia pasitenkinimo kad ir kiek laiko iš naujo kartočiau scenas iš Žaidynių savo mintyse? Galbūt nuo tada, kai proto aštrumas iš lėto žudė, o ne padėjo suvokti situaciją? Kiekviena detalė, kurią vis iš naujo pastebėdavau, ji plėšė mane, keldama paniką sieloje. Tvarkdario šypsena reiškė naują kankinimo būdą, juokas už gretimos celės sienos reiškė artėjančią egzekuciją, o sujudimas valgykloje ir ore juntama įtampa - tryliktukės išpuolius ir naujus propagandinius filmukus. Kad ir kas tai be būtų, visad laukiau nelaimės. Ir po kurio laiko pradėjau save keikti už tą dovaną, o dabar ir prakeiksmą perprasti priešais atsiradusią situaciją. Bet tai buvo prieš ilgą laiką, nes dabar.. Skaičiavimai smegenyse tapo normaliu reiškiniu, nevalingas stebėjimas tapo mano dalimi, stebėjimas kuris vertė mane beprote. Du penki septyni stalas šalta eina žingsnis žingsnis riaušės. Štai kaip aš mačiau pasaulį. Žodžių kratinys bėgantis vienas paskui kitą, nesuprantami, keisti, lyg koks kompiuterinis kodas kurio net protingiausias antrukas negalėtų nulaužti. Ir štai, vos po kelių sekundžių prie penkių žmonių apsėsto stalo priėjo du vyrukai, pasigirdo riksmai ir kumščiai, Tvarkdarių pastangos riaušininkus atskirti. Išsiblaškiusi linktelėjau, o mano akys toliau lakstė, žiūrėjo, stebėjo, vertindamos situaciją, o protas jau vertė kojas žingsniuoti kraštutinio staliuko link, naujokės link. Mažiausiai pavojaus, mažiausiai rizikos. Tyla valgykloje, mažiau skausmo po to. Paėmusi maisto davinį nuignoravau mane palikusius Tvarkdarius kurie veik atitempė mane į valgyklą. Pirmaisiais metais bandžiau nusižudyti badaudama, tačiau neišėjo. Kai pirmą kartą apalpau pabudau ligoninėje, prijungta prie lašelinės.
Nužvelgiau naujokę, pirmą kartą turėdama progą pažiūrėti iš anksčiau. Skausmas, pyktis. Išdavystė? Jos veidas rodė tikras, žiaurias emocijas, lyg ji nė nebandytų jų slėpti. Tyliai sau vyptelėjau ir tingiai atsikandau sausos, kietos duonos. Man buvo įdomu, kiek ilgai ji ištemps be viešos kovos su kuo nors. Visi kada nors palūžta, o aš neištempiau net kelių dienų.
Atgal į viršų Go down
avatar
Eretria Isadora Lefèvre
So if you love me, let me know.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 03 08, 2015 9:12 pm

Mergina, prisiartinusi prie patalpos, kurioje per pietus rinkosi visi treniruočių centre kalintys asmenys, baikščiai žvilgčiojo per petį ir nervingai kramtė sausas, sutrūkinėjusias lūpas. Jos dienų dienas nešukuoti, neplauti plaukai styrojo išsidraikę lyg paukščių lizdas, o skruostus vagojo nespėję išdžiūti ašarų upeliai. Nors Skai dėvėjo visiems kaliniams privalomą uniformą, kuri dengė didžiąją jos kūno dalį, merginos rankos, nugara bei kojos buvo nusėtos mėlynėmis, o pėdos – ką tik sugijusiomis žaizdomis.
Ji buvo išbadėjusi... Vargu, ar kuris nors kitas kalintysis pasigedo šviesių plaukų, liesos, nedidelio ūgio mergaitės, staiga dingusios beveik prieš savaitę. Nors ji visada išsiskyrė iš savo šeimos laibu kūnu, dabar iš jos buvo telikę vieni kaulai ir oda. Kam nors gali pasirodyti juokinga, kam tokioje vietoje kaip ši, kažką marinti badu, juk tikrai bene kiekvienas yra bandęs nusižudyti badaudamas.
Tad ar tai nevirstų paslauga? Ne. Tik ne Skai, tik ne tai, kuri nori kovoti ir iš čia ištrūkti.  
Lygiai prieš šešias dienas, ankstų rytą, į merginos palatą užsuko tvarkdarys. Tai buvo panašu į eilinės dienos pradžią: vaistai, dušas, pusryčiai, tardymas. Tas pats balsas, tie patys klausymai, tie patys smūgiai. Mergina jau buvo prie to pratusi. Ši monotoniška rutina kartojosi trys metus ir šis kartas niekuo nesiskyrė nuo praėjusių. Tačiau galbūt būtent tai ir lėmė kalinės apsisprendimą?
Staiga oras koridoriuje suvirpėjo, pasigirdo balsai ir vis greičiau artėjantys žingsniai. Skai giliai įkvėpė, jos širdis pradėjo neramiai daužytis. Keliais negrabiais judesiais suglosčiusi susivėlusius plaukus surišo juos gumele ir sunkiai stumtelėjo dideles valgyklos duris.
Ji beveik meldėsi. Prašė Dievo, kuriuo netikėjo, jog patalpoje esantys tvarkdariai jos nepažintų. Jai reikėjo pasislėpti ir bent minimaliai užkąsti, o ši vieta viskam puikiai tiko.
Mergina pasiėmė standartinį maisto davinį ir patraukė prie vienintelės likusios laisvos vietos šalia dviejų jaunų merginų. Klestelėjusi ant kėdės nuleido galvą ir pradėjo valgyti. Atrodo, iš visų trijų, ji buvo labiausiai išalkusi.
Atgal į viršų Go down
avatar
Danielle Shawn-Hawkins



RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 03 08, 2015 10:58 pm

Danielė pažino daugelį veidų: aukšto rango pareigūnai, stilistai, netgi Organizatoriai. O Ji? Būdama sukilėlių vado dukra mergina tikėjosi kulkos į galvą, bet ji, žinoma, buvo daugiau mažiau naudinga. Diena iš dienos Evelina jautėsi tarsi kiaulė, penima skerdykloje. Draskoma skirtingų minčių ir abejonių, ji stengėsi įminti, kodėl vis dar sėdi čia, kuo jos mintys, jos protas buvo kitoks už visus išdavikiškai lepinamus mokslininkus. Jie kažko norėjo; ir vis dėlto, kad ir kaip stengėsi, Danielė negalėjo suprasti, koks pagrindinis faktorius palaikė jos gyvybę.
Apsiblaususios merginos akys sustojo ties dviem liaunais kūnais. Prisimerkdama ir kietai suspausdama lūpas, Danielė susiraukė, nebyliai mąstydama. Nors nuostaba įsirėžė šiosios mintyse, veidas išliko bejausmis ir šaltas, akims pažinus vieną iš tykiai sėdėjusių kalinių. Abigailė Smit. Mergina, prieš tris metus dalyvavusi Žaidynėse.
Giliai mąstydama Danielė suspaudė kumščius, nagais įsirėždama į šiurkščią odą. Ji stengėsi prisiminti, visomis išgalėmis atnarplioti atmintyje susiliejusius metus, kol suvokimas, tarsi žaibas, perskrodė kūną. Abigailė Smit nebuvo paprasta mergina. Ji buvo negyva.
Pakildama nuo kėdės Danielė lėtai nuėjo prie bufeto, paskubomis paimdama skurdų maisto davinį. Ji nebekreipė dėmesio į tolėliau stovinčius tvarkdarius, gašliais žvilgsniais sekančius liauną merginos kūną; dabar Evelinos pasąmonė visomis jėgomis laikėsi vienos padrikos minties, netikėtai atgijusios atmintyje. Ji negalėjo pamiršti, tik ne dabar.
- Ar tu - Abigailė Smit? - priėjusi tiesiai paklausė. Nukreipdama žvilgsnį Danielė nužvelgė kitą merginą, kresną šviesiaplaukę. Ji sučiaupė lūpas, bet negalėjo šios pažinti. Kas ji buvo, koks jos vaidmuo? O kokia figūra yra Abigailė? - Danielė Hawkins,- išsiblaškiusi prisistatė ir prisėdo, į šviesiaplaukės pusę pastumdama kietą duonos kepalą ir obuolį - savo davinio dalį. Ji nebuvo tokia išbadėjusi ir alkana.
- Kodėl tu čia? - vėlei kreipėsi į Abigailę, nelaukdama atsakymo į ankstesnįjį klausimą. Jį, žinoma, Danielė žinojo - juk ne kas kitas, o pati Sostinietė, net neturėdama devyniolikos, tais metais pirmą kartą, tėvo verčiama, padėjo organizuoti Žaidynes.



She made broken look beautiful
Strong look invincible
She walked with the universe on her shoulders
And made it look like a pair of wings

I don't care how it ended, I don't care about your worst
I remember how it began and how happy it made me
I won't ever regret you

Do not stand at my grave and weep
I am not there, I do not sleep, I am a thousand winds that blow
I am a gentle autumn rain, I am the soft star that shines at night
Do not stand at my grave and cry


I am not there
I did not die
Atgal į viršų Go down
avatar
Abigail Lilith Smith
Do I get bonus points if I act like I care?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 03 08, 2015 11:33 pm

Kartais man pačiai buvo keista, kaip greitai gali suliepsnoti neapykanta kitam žmogui. Pasirodo, jog užtenka vieno žvilgsnio, elgesio, sakinio. Šiuo atveju užteko to, jog pirmieji rudaplaukės žodžiai man buvo: Ar tu - Abigailė Smit?
Ką jau kalbėti apie tai, jog jos pavardė Hawkins.
Taigi aš pervėriau ją negyvu, lediniu žvilgsniu ir kilstelėjau vieną lūpų kamputį, taigi mano veide atsirado maža, pašaipi šypsenėlė. Tačiau mano akyse kažkas žybtelėjo, senas Abigailės šešėlis, ištrynęs silpnąją Lilitą, arba bent jau trumpam nugrūdęs ją toliau. Ir tada aš per sekundę suformavau kumštį ir gerai užsimojusi veik iš visų jėgų užvažiavau priešais sėdinčiai merginai per žandikaulį. Ah, buvau pamiršusi koks tai geras jausmas. Visiškai nieko nesakiau, tiesiog papurčiau ranką ir grįžau prie valgymo. Tvarkdariai, vis dar raminantys neseniai įvykusias muštynes, šio mielo mano gesto net nepastebėjo.
Danielė Evelina Hawkins, to prakeikto monstro duktė, to, kuris stebėjo mane, vertino, galiausiai nužudė. Deja, nesėkmingai. Taip, žinojau ją. Nesu mačiusi, tačiau girdėjau pakankamai, o ir Treniruočių centre, dar prieš Žaidynes, ji buvo vienas pagrindinių pašaipos objektų. Įdomu kaip ji čia atsidūrė, dėl kokios priežasties ponio Hawkinso dukrelė buvo prie to pačio stalo kaip ir aš? Vien tokia mintis sukėlė pasitenkinimą. Nežinau kodėl, juk jos net nepažinojau, ar ne? Galbūt norėjau, jog ir ji pajaustų bent panašų skausmą į manąjį. Ir aš žinojau jog visam šitam reikale nebuvo nė lašelio logikos, bet bent jau man buvo velniškai smagu.
-Likau gyva,-atsakiau į jos klausimą pašaipiu, kaltinamu, tačiau kartu ir šalčiu dvelkiančiu, gal net grasinančiu balsu. Kodėl prabilau? Nežinia. Galbūt norėjau jog ji patylėtų, suprastų, kad nesu malonus žmogus ir kad mielai ją užmuščiau, kad ir kokios būtų pasekmės. Žaidynės mane pakeitė ir tikrai ne į gerąją pusę, nes nebebijojau atimti gyvybės. Po galais, vienai merginai išplėšiau veną. Po tokių išgyvenimų nebebūni toks kaip anksčiau, tampi gyvuliu, plėšrūnu ir būtent šią akimirką tai matėsi. Labai matėsi. Ir aš bent kelioms minutėms vėl buvau Abigailė. Paaukotoji, profesionalė, žudikė. Ta, kuri neturėjo moralės normų ir darė viską, jog išgyventų.
Atgal į viršų Go down
avatar
Eretria Isadora Lefèvre
So if you love me, let me know.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Tr. 03 11, 2015 4:46 pm

Šioje baisioje vietoje pagaliau galutinai įsitikinau, kad reikia vertinti kiekvieną duonos kąsnį, kurį gauni pusryčiams ar tik vėlyvai vakarienei. Net ir dabar švelniai liesdama kietą žievę, džiaugiuosi burnoje jusdama jos skonį. Kramtau lėtai ir ilgai, jaučiu, kaip rimsta išbadėjęs skrandis. Nors visada maniau, kad davinys tikrai per daug mažas, mat dažniausiai gauname duonos, vieną kitą vaisių, geresnėmis dienomis sulaukiame suskystintos košės ar kažkokio keisto kvapo srėbalą, kurį vadiname sriuba, šiuo metu godžiai kramtau duoną ir akimis ryju mažą susitraukusį mandariną. Negaliu nepastebėti stalo kaimynės, atiduodančios man savo pietų dalį, nustembu, net nustoju kramtyti, tačiau kuomet jau žiojuosi atsisakyti, vėl išgirstu išdavikiškai gurgtelint skrandį, tad tik maloniai šyptelėju ir linktelėju dėkodama. Gal vieną dieną man pavyks atsilyginti, aš tikrai niekuomet nelieku skolinga.
Kai baigiu valgyti duoną, tęsiu su vaisiais. Jie maži, tačiau tikiuosi, kad bent kiek sultingi. Prisiminimai apie dienas, kai buvau laisva, o ne uždaryta Sostinės žaislų kambaryje, vis dar ryškūs. Matau juos savo galvoje, tačiau to neužtenka, noriu juos pajusti... Laisvė kvepia sporomis ir ambrozija, dulkėmis ir karščiu, įšilusiais žvilgančiais narcizais ir dirvoje pasislėpusiais sliekais. Kai patenki čia, laisvė kvepia viskuo, kas yra už šių sienų, tačiau aš teturiu tik gelsvą obuolį ir mažą susitraukusį mandariną. Man sunku, noriu, mėginu pabėgti, bet vis dar esu čia. Laikas slenka taip lėtai, jog pabudusi naktį nesuvokiu ar jau rytas, nežinau ar už lango žiema, ar jau vasara. Prabėgo jau trys metai, o aš vis dar čia…
Kai man žinoma kalinė, vardu Abigailė, vožteli kumščiu merginai, kuri atidavė man savo davinio dalį, aš aiktelėju. Nurimusi širdis vėl pradeda šokčioti lyg patrakusi ir aš sustingstu. Užsimerkiu. Girdžiu savo širdies dūžius, laukiu, tačiau tvarkdariai nei po minutės, nei po penkių, prie mūsų neprieina. Atsargiai apsižvalgau. Ar galiu būti rami?
- Merginos, prašau, nesipykit. Jūs atkreipiat į mus viso personalo dėmesį, o manęs ir taip jau ieško Prašau. Negi taip sunku ramiai pasišnekėti? – stengiuosi kalbėti ramiai, aiškiai tarti žodžius, apsimesti, jog nesijaudinu, tačiau balsas atrodo per daug spigus.
Atgal į viršų Go down
avatar
Danielle Shawn-Hawkins



RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 03 23, 2015 9:09 pm

Danielė buvo šimtus kartų girdėjusi, kad pyktis veikia kaip stimuliatorius, gebantis mobilizuoti skirtingas protines galimybes. Ji girdėjo šiuos žodžius, nes pati juos pasakė; kartojo šimtus kartų, kol nebebuvo prasmės visko prisiminti. Netgi dabar merginos pasąmonė veikė tarsi vientisas sraigtas, persmelktas sumaišties ir nuostabos verpetu. Akivaizdu, Danielė tikrai nesitikėjo, kad vos vienas vardas, tiksliau pasakius - vienas iš tūkstančio - yra visiškai pajėgus susprogdinti tokį paniekos burbulą. Viskas truko absurdiškai trumpą akimirką: vieną minutę pašnekovės kumštis pakibo ore, o jau kitą įsirėžė į sausą odą, priversdamas galvą atkragti atgal. Skausmingo mėšlungio sutrauktas merginos kūnas gerą pusmetrį slinko kieta ir šalta pažeme, akyse įsismelkiant tirštam raudoniui. Kurį laiką nerangus Danielės kūnas išbuvo sąstingio būsenoje; vėliau raumenys savaime susitraukė ir mergina įkvėpė salsvą oro gurkšnį, jausdama aštrų tvinkčiojimą dešinėje skruostikaulio pusėje.
- Tu tokia mirus,- Edena įsiutusi sušnypštė, delnu persibraukdama per skruostą. Jusdama lipnų ir tirštą skystį tarp pirštų galų, Danielė staigiai pašoko ant kojų. Galva nenumaldomai ir nemaloniai svaigo, bet šį slogulį užgožė aklinas pyktis, kuris tartum ugnis išsikerojo merginos krūtinėje. Edena lėtai apsižvalgė - ji lyg sakalas, išsiruošęs į medžioklę - neskubantis, bet kruopštus - keliais mirksniais įvertino savo taikinį. Netikėtai Danielės lūpose plykstelėjo platus šypsnis, lydimas skardaus juoko aido. Trumpą akimirką viskas jos povyzoje priminė bendromis - tiek Edenos, tiek Abigailės - jėgomis taip nuoširdžiai nekenčiamą žmogų. Tai būtų gąsdinę, netgi bauginę, jeigu ne vienas kraujo šauksmas. Danielė visada žinojo, kad drąsaus, bet žiauraus tėvo šešėlis ją persekios visą gyvenimą,- mergina būtų norėjusi, kad stipresnis ryšys ją lydėtų su motinos gerumu, o ne aklu, pasąmonę draskančiu pykčiu.
Užtikrintai šokdama į priekį Edena nusistvėrė virtuvinį peilį. Ji veikė greitai - tikrai greičiau, nei priešais stovinti mergina galėjo numatyti - ir grubiai nagais įsikirto į Abigailės kaklą. Danielė tebejautė erzinantį skausmą, bet visą dėmesį sutelkė į spurdančią merginą, kurią visomis jėgomis pastūmė į sieną. Jeigu prieš kelias minutes žavus Abigailės smūgis neatkreipė netoliese stovėjusių Tvarkdarių dėmesio, tai dabar, ji galėjo jausti, visų valgykloje esančių žmonių akys buvo įsmeigtos į mirtiną žaidimą įsitraukusias merginas.
- Matau, pažįsti mano mieląjį tėvą,- tyliai išspjovė, peiliu remdamasi Abigailės smakro. Edena negalėjo nuslėpti paniekos, atsispindėjusios žodžiuose. Ji nekentė Čarlio - ji nekentė savo vardo, savo pavardės, ji nekentė minties, kad yra dukra žudiko, savo rankomis atėmusio Danielės motinos gyvybę. Ir visgi, kad ir kaip stengėsi tai neigti, ji buvo tėvo pavardės verta dukra. - Kai ką išsiaiškinkime,-  Danielė kilstelėjo lūpų kampučius, bet šypsena nepalietė šalčiu tvoskiančių akių. - Tau nepatinka mano vardas? - šnibždėdama pridūrė, peilį patraukdama žemyn, visai ten, kur pulsavo miego arterija. - Edena. Mano vardas Edena! - iššaukė į Abigailės veidą. Danielės kūnas virpėjo, bet tai buvo ne išgąsčio, o pykčio bangos, kurių negalėjo numaldyti. Mergina žinojo, kad Abigailė nenumatė, jog ta paika mergina, gyvenusi Sostinėje, yra ta pati sukilėlė, kovojanti prieš savo kraują. Niekas nežinojo - Danielė Hawkins tebuvo kartus praeities šešėlis, žmogus, miręs kartu su akla ir naivia pagarba Sostinės valdžiai. Dabar žmonės ją žinojo kaip Edeną, ir tie, kurie turėjo sveiko proto, jos vengė ir bijojo.
- Jeigu dar kartą man trenksi,- jeigu bent pirštu prisiliesi - aš perrėšiu tau gerklę,- Danielė atleido gniaužtus, tvirtai spaudusius Abigailės kaklą. Patraukusi peilį, mergina žengė žingsnį atgal, bet neatitraukė žvilgsnio nuo priešais stovinčios merginos akių. Abigailės drąsa Edenai patiko, bet ši to neparodė.- Duodu žodį.



She made broken look beautiful
Strong look invincible
She walked with the universe on her shoulders
And made it look like a pair of wings

I don't care how it ended, I don't care about your worst
I remember how it began and how happy it made me
I won't ever regret you

Do not stand at my grave and weep
I am not there, I do not sleep, I am a thousand winds that blow
I am a gentle autumn rain, I am the soft star that shines at night
Do not stand at my grave and cry


I am not there
I did not die
Atgal į viršų Go down
avatar
Abigail Lilith Smith
Do I get bonus points if I act like I care?


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Pir. 03 23, 2015 10:26 pm

Merginos pyktis buvo netikėtas, kaip įsiutęs nuo grandinės paleistas žvėris. Aš nespėjau nei susigaudyti ir jau stovėjau pritrėkšta prie sienos, su peiliu prie gerklės. Įtūžusios akys žvelgė į manąsias, balsas pervėrė staiga tylią valgyklą, tačiau niekas nieko nedarė. Rodos, net tvarkdariai buvo ištroškę tikrų kačių kautynių. Tačiau dabar supratau, kad nebus taip lengva. Priešais stovinti mergina buvo treniruota, galbūt ne tiek ilgai kiek aš, tačiau jėgos turėjo pakankamai. Vis dėl to, buvau čia užstrigusi jau tris metus, ji - kelis mėnesius. Bet mano prakeiktas išdidumas įžiebė šypseną baltame, sulysusiame veide, juokas supurtė kaulėtus pečius.
-Garsioji Edena, a? Realybėje tu tikras meilumo įsikūnijimas,-mano balsas buvo tylus, tačiau šaltas, slepiantis savyje krislą beprotybės, kurią sukėlė Sostinės budelių ginklas - skausmas. Atrodė, kad ginsiu savo gyvybę ir darysiu bet ką, kad išgyvenčiau, tačiau akyse žibėjo tylus iššūkis, nebylus malonės maldavimas. Aš prašiau mirties net pati to nesuprasdama. Buvau tikras pavyzdys palūžusios sielos ir nesveiko proto.-Sakai, perrėši gerklę? Netgi duodi žodį? Tada įvertinkim tavojo žodžio svarumą.
Po sekundės mano koja jau buvo ore, susijungianti su priešais stovinčios merginos saulės rezginiu.
Galva, pilvas, širdis. Galva, pilvas, širdis. Galva, pilvas, širdis. Ta pati seka, tie patys monotoniški judesiai ir smūgiai. Lyg eilėraštukas Abigailės galvoje, tie trys žodžiai aidėjo jos mintyse nuo pat gongo, nuo pat tada kai jos kojos paliko tą platformą ir lyg ant sparnų nunešė Kornukopijos link. Peilių švilpesys perskrodė orą, jos žingsniai padidėjo, pagreitėjo ir ji, kitiems dar net nespėjus pasijudinti, jau buvo vis tolyn judantis, su aplinka susilyginantis siluetas horizonte.
Prisiminimas trenkė netikėtai, tačiau neišblaškė. Lyg vėl išgyvenčiau tą momentą, venas pripildė adrenalinas, paleidau kumštį merginai į žandikaulį, išmušiau peilį, tada žaibiška griebiau jos ranką ir perverčiau ją sau per petį, palikdama ant žemės. Pamiršau ką reiškia svetima oda po sugniaužtu kumščiu, tačiau šie įvykiai sužadino manyje žvėrį. Šnypšdama prispaudžiau Edeną prie žemės ir vėl trenkiau, bet šį kart į žemę prie jos galvos, o tada prispaudžiau jos rankas ir pasilenkiau į priekį.
Metalo skonis burnoje buvo baisiausias visoje šitoje situacijoje, nors galėtum pagalvoti jog blogiau buvo tai, kad šiuo metu mano pačios kraujas sklido akmeninėmis grindimis. Kiek palinkusi iškosėjau raudoną skystį, nudažiusį mano dantis, tačiau jis nebuvo mano. Tie gyvybės syvai priklausė sukniubusiai Nadjai, beprotei, kurios visus varžtus atsuko Žaidynių žiaurumas. Dėl jos buvau viena gyva, pulsuojanti žaizda. Dėl jos iš lėto skendau skausme. Tačiau ne manasis skausmas dabar buvo svarbiausias. Buvo kažkas kitas. Asmuo. Kas toks? Nežinau. Vėl nežinau.
Mano mintys sukosi, plėšėsi, makalavosi į vieną masę, aptrauktą keistu bukumo rūku. Tačiau nuvijau jas į šalį. Turėjau susikoncentruoti į Edeną, panelę Sukilėlę, kuri grasino perrėžti man gerklę.
-Neįsijausk, gerai? Šitoje pragaro skylėje yra daugybė žmogžudžių, vagių bei prievartautojų, už tave ir gudresnių ir tikrai daugiau patyrusių. Nesvarbu, koks tavo vardas. Čia galioja kitos taisyklės. Taigi paimk mano draugišką patarimą ir nusileisk ant žemės,-šypsnis paliko mano veidą, aš mikliai atsistojau ir pagriebusi peilį sviedžiau ir per visą valgyklą ir jis smagiai įsmigo į tolimiausią stalą. O tada ramiai atsisėdau ir atsikandau savo obuolio, lyg nieko nebūtų nutikę, o mano ausys pagavo tvarkdarių žingsnius, lėtai artėjančius, grėsmingus. Tačiau aš nebijojau. Ne pirmas kartas.
Atgal į viršų Go down
avatar
Eretria Isadora Lefèvre
So if you love me, let me know.


RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   Sk. 05 10, 2015 10:56 am

Danielės ir Abigailės susistumdymas panašėjo į gerą veiksmo filmą, čia nebuvo apsieita nei be kelių smūgių, nei be peilio ašmenų, nei be moteriško urzgimo. Tai vyko tik tarp jų dviejų ir niekam nebuvo valia įsikišti, net Skai sėdėjo tyli, it mietą prarijusi. Ji nematė reikalo įsikišti, ji žinojo, jog merginos ginčą išspręs pačios, tad tik mėgavosi maistu – uodė, lėtai, lyg tausodama kiekvieną kąsnį, kramtė duoną. Negali pasakyti, jog Zu nesistengė. Juk ji iš pat pradžių bandė, maldavo, kad merginos nurimtų, kad pasiklausytų, bet jos neklausė, ignoravo ją, lyg jos čia nei nebūtų. Tad Skai tiesiog pasidavė, nutarė neeikvoti savo pačios jėgų ir normaliai pavalgyti, mat žinojo, jog ilgai čia tikrai neliks sėdėti.
Tvarkdarių žingsniai vis artėjo prie merginų staliuko. Jie buvo duslūs ir tvoskė šalčiu. Užteko vieno žvilgsnio ir Skai širdis nusirito į kulnus. Duonos kąsnis užstrigo burnoje ir ji užsikosėjo. Raudonis plūstelėjo į veidą, kaktą išmušė vėsūs prakaito lašai, pirštai įsitvėrė stalo taip stipriai, kad net krumpliai pabalo. Viskas truko keletą sekundžių, tačiau šis laikas išsitęsė ligi begalybės. Plaučiams kuo skubiau reikėjo deguonies, tačiau Skai vis dar negalėjo įkvėpti, jos krūtinė trukčiojo. Valgykloje stojo tyla, visų žvilgsniai buvo nukreipti tik į ją, tačiau niekas nešoko jai gelbėti. Tai tavo pačios problema, - nuskambėjo merginos galvoje, ir tai iš dalies buvo tiesa.
Atgal į viršų Go down

Sponsored content



RašytiTemos pavadinimas: Re: Valgykla   

Atgal į viršų Go down
 

Valgykla

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
The Hunger Games  :: Treniruočių centras :: Požeminis aukštas-